Kas iš mūsų karštą dieną ar po pirties atsisakytų gaivintis bent stiklu alaus? Alus, kaip gaivinantis gėrimas prie pietų stalo lietuviui taip pat dažnas, kaip vynas prancūzui.
Parduotuvėse dabar gausu alaus rūšių, pavadinimų, taros įvairovės. Užtenka paminėti "švyturio", "Utenos", "Tauro", "Dvaro", "Biržiečių", "Vilko", šviesaus alaus, gaminamo pramonės įmonių, įvairių UAB bei ūkininkų, importinio ar vietinio alaus, yra gėrimų (pvz., "Klausučių"), tik šiek tiek primenančių alų.
Taigi alus - tai putojantis, silpnas alkoholinis gėrimas, su ja būdingu apynių skoniu ir kvapu. Būna ir nealkoholinio alaus, daugiau skirto abstinentams ir nėščioms moterims. Įprastas alus turi etilo alkoholio (etanolio) nuo 3 proc. iki 8 proc. (tūrio), truputį sotinto anglies dioksido. Aišku, kad didžioji alaus dalis (per 80 proc.) yra vanduo. Ant etikečių esantys užrašai 12 laipsn. arba 16 laipsn. reiškia ne alkoholio laipsnius, o sausųjų medžiagų procentą misoje, iš kurios suraugintas alus, vadinamas balingas. Suprantama, kuo didesnis balingo skaičius, tuo stipresnis (pagal alkoholį) išeina alus. Svarbiausia aluje yra vanduo, prisotintas CO2, kas ir suteikia alui gaivumą. Alaus energetinė vertė svyruoja 170-350 kJ / 100g ribose, priklausomai nuo rūšies. Naminiame aluje, skirtingai nuo filtruoto ir pasterizuoto pramoninio, dar būna nemaži kiekiai mielių likučių, šalia etanolio - kenksmingesnių žmogui alkoholių (fuzelių) - butilo, izoamilo.
Pramonėje alus daromas iš miežių salyklo, apynių ir vandens. Kai kurių rūšių alaus gamyboje šalia miežių salyklo miltų pridedama nedaigintų miežių, žirnių, kitokių miltų (iki 25 proc.) ir maži kiekiai specialių priedų. Tą mišinį užpylus karštu vandeniu, gaunama misa, kuri užraugiama specialiomis mielėmis, įmaišant apynių ekstrakto.
Keli žodžiai apie pagrindines žaliavas. Vandeniui - pagrindinei alaus žaliavai - keliami ypatingi reikalavimai. Tamsaus alaus rūšims tinka ir kietesnis vanduo - vandentiekio ar artezinių šulinių. šviesioms alaus rūšims būtinas nedidelio bendro ir karbonatinio kiečio vanduo, todėl jis dar minkštinamas.
Salyklui labiau tinka dvieiliai miežiai; jų grūdai lygūs, turi daugiau krakmolo, o mažiau - baltymų. Baltymai žaliavoje nepageidaujami.
Be apynių alus taip pat neišeis. Alui daryti renkami tik moteriški neapvaisinti žiedai, vadinami spurgomis. Apyniai (jų ekstraktas) padeda iš misos išsiskirti baltymams, suteikia alui malonų karstelėjusį skonį ir būdingą kvapą, kaip antiseptikas stabdo pašalinių mikroorganizmų vystymąsi, suteikdami normalias fermentacijos sąlygas mielėms veikti. Pramoninėje gamyboje naudojami specialūs mielių štamai (kamienai). Misos rūgimo metu iš krakmolo, jo dekstrinų šalia etanolio susidarantis anglies dioksidas prisotina mišinį, dėl to alus putoja.
Alų gerti sveika. ši laki mūsų kalbos tėvo Rygiškių Jono - J. Jablonskio frazė aktuali ir šiandien. Žinoma, "prisiekę" alkoholikai į alų žiūri su panieka, nes jis alkoholio turi nedaug. Suprantama, kad alų, kaip ir visus maisto produktus, reikia vartoti saikingai. Alus - ne tik maistingas ir kaloringas gėrimas. Jis turi ir vitaminų, ypač B grupės, skatina virškinimą, gerina apetitą.
Lietuvoje ryškėja tendencija - stipriuosius alkoholinius gėrimus palaipsniui norima pakeisti silpnesniais ir vynu. Tam labai tinka ir alus.
Tad vartokite alų - karštą dieną ar prie pietų stalo, bet saikingai ir pajusdami savo mėgiamos alaus rūšies skonį. 2009-12-19 19:48